2022 m. kovo 9 d. kviečiame į Aleksandro Ostašenkovo fotografijų parodos atidarymą ir fotografijų albumo KRYŽIŲ KALNAS. KELIAS Į ŠVIESĄ pristatymą.
Renginys vyks Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje, Žirmūnų g. 1F, Vilnius. Pradžia 14 val.
„Kryžių kalnas tapo tiltu, jungiančiu piligrimus su daugeliu pasaulio kraštų. Jį regime gausybėje mėgėjų ir žinomų fotomenininkų nuotraukų. Fotografijų albumai įtaigiai atskleidžia unikalaus paveldo istoriją. Atėjo laikas, kai nereikia aiškinti, kuo svarbus Lietuvai Kryžių kalnas. Kryždirbystė yra įtraukta į UNESCO Nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Kryžių kalnas – Viešpaties pasirinkta vieta, teikianti stiprybės ir palaimos visai mūsų brangiajai Tėvynei Lietuvai ir visam pasauliui.“
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis
Aleksandras Ostašenkovas (g. 1951 m. Šiauliuose) – vienas iš ryškiausių ir savičiausių šiandienos Lietuvos fotografų, kurio kūrybą atskirsi iš mąslaus egzistencinio jautrumo, laikinumo ir nebūties nuojautų, ypatingo gylio ir atidos aplinkai, žmogaus būčiai, jausenai, lemčiai. A. Ostašenkovo pasaulėžiūra, santykis su žmogumi, vertybės ir autorinis braižas nepavaldus besikeičiančiam laikui, epochoms, santvarkoms, madoms. Jo giliamintė kūryba, rimtis ir kalbėjimas apie pamatines prasmes jau keletą dešimtmečių yra tvirta atsvara šiandienos pasaulio paviršutiniškumui, daiktiškumui, tuštybei. Ji kausto dėmesį, priverčia stabtelti, pasinerti meditacinėn kelionėn į savo esybės gelmę, išgyventi fotovaizduose praskleistos amžinybės dvelksmą, empatiškai išjausti autoriaus laiką, jį supusių žmonių likimus ir patirtis.
Aleksandras savo kūrybinį kelią pradėjo kaip kino kūrėjas, 1968–1976 m. autorius sukūrė 6 vaidybinius ir 7 dokumentinius kino filmus. Ir nors kino srityje lydėjo sėkmė – vaidybinis filmas „Lapams krintant“Respublikiniame kino filmų festivalyje Vilniuje 1975 m. buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o po metų – Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune – žiūrovų simpatijų prizu, visgi savo gyvenimą A. Ostašenkovas pašventė fotografijai, kuria susidomėjo dar mokydamasis vidurinėje mokykloje.
Fotografija nulėmė ir profesinį kelią – A. Ostašenkovas dirbo fotokorespondentu Šiaulių miesto laikraščiuose „Raudonoji vėliava“ (1979–1988) ir „Šiaulių naujienos“ (1988–2003). Pirmoji jo sukurta kūrybinė fotografija spaudoje pasirodė 1972 m., o nuo 1973 m. dalyvauta ir fotografijų parodose, kurių autoriaus kūrybos biografijoje – beveik 300, iš jų per 100 – personalinių, surengtų Lietuvoje ir užsienyje, pelnyta per 70 respublikinių ir tarptautinių parodų apdovanojimų.
Darbštaus ir visa esatimi kūrybai atsidavusio autoriaus ilgamečiai vizualiniai egzistencinės prasmės apmąstymai, gimtojo miesto pavidalai, amžininkų veidai sugulė į fotografijų ciklus ir serijas „Neįvardyto laiko portretas“(1968–2020), „Prisiminimai“(1969–2002), „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (nuo 1969 m.), „Atminties vieškeliai“ (1970–2020), „Portretai“ (nuo 1973 m.), „Kryžių kalnas“(1973–2007), „Kelias į atmintį“ (1974–2021), „Kitas krantas“ (1976–2005), „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989), „Saulės miestas“ (1979–1987), „Prie jūros“ (1977–1988), „Būsenos“(1981–2016), „Tas mažas didelis pasaulis“ (1994), „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997),„Mano miestas“ (2000–2011), „Mirties sodas“(2002–2008). Išleisti autoriniai albumai „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008), „Mano Šiauliai“ (2011), „Būsenos“ (2016), „Atminties vieškeliai“(2020).
Nuo 1976 m. A. Ostašenkovas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, nuo 1982 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos, nuo 1999 m. – Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 m. autoriui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjo statusas. 2004 m. A. Ostašenkovas pelnė Šiaulių miesto „Metų fotografo“ premiją, 2008 ir 2014 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2009 m. už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas fotografas apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui 2013 m. jam skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2018 m. įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2019 m. A. Ostašenkovas tapo Neringos savivaldybės mero premijos laureatu.
Autoriaus kūriniai saugomi Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.
© Vilija Ulinskytė-Balzienė